Difrakcinio sklidimo laiko metodas
Difrakcinio sklidimo laiko metodas matuoja laiką, per kurį ultragarso bangos difraguoja ties įtrūkimo viršūne. Jis tiksliai nustato defektų aukštį ir gylį nepriklausomai nuo atspindžio.
Fizikinis-cheminis veikimo mechanizmas
Difrakcinio sklidimo laiko metodu dirbama dviem priešais vienas kitą esančiais keitikliais: vienas siunčia, kitas priima. Įtrūkimo viršūnėse ultragarsas ne atspindimas, bet difraguojamas, ir šios difrakcinės bangos sklinda į priėmėją. Iš laiko skirtumo tarp viršutinės ir apatinės įtrūkimo viršūnės signalų prietaisas apskaičiuoja defekto gylį ir aukštį. Kadangi metodas naudoja difrakciją, o ne aidą, jis beveik nepriklauso nuo to, kaip palankiai defekto plotas atsiduria garso pluošto atžvilgiu.
Metalurginė svarba ir rizika suvirinant
Būtent tame ir yra pranašumas prieš klasikinį aido metodą: status, prastai atspindintis įtrūkimas vis tiek aptinkamas. Todėl šis metodas taikomas labai apkraunamoms siūlėms ir ten, kur svarbu įvertinti įtrūkimo plitimą. Jo ribos yra tiesiai po paviršiumi ir šaknyje, nes ten siuntimo ir galinės sienelės signalai užstoja indikaciją.
Dirbtuvių praktika ir veiksmų nurodymai
Tikrinimo dažnis, keitiklio kampas ir atstumas priklauso nuo sienelės storio ir medžiagos, įprastai naudojami keli megahercai. Bangos ilgis nėra nustatomas, jis išplaukia iš dažnio ir garso greičio: esant 5 MHz pliene jis yra maždaug vieno milimetro srityje, ir smulkiau nei tai neįmanoma išskirti. Prieš tikrinimą prietaisas sureguliuojamas ant etalono su žinomais defektais, o paviršius turi tolygiai perduoti kontaktą. Vertinti gali tik tam kvalifikuotas asmuo.