Deoksidacija
Deoksidacija suriša ištirpusį deguonį metalo lydinyje su stipriai deguoniui giminingais elementais, tokiais kaip silicis, manganas arba aliuminis. Šie oksidai pakyla ir išsiskiria kaip šlakas. Be deoksidacijos suvirinimo siūlėje atsiranda porų ir trapių intarpų.
Fizikinis-cheminis veikimo mechanizmas
Skystame pliene deguonis yra ištirpęs atominiu pavidalu. Stingstant deguonies tirpumas staiga sumažėja. Deguonis nori išsiskirti kaip dujos arba susijungia su geležimi į geležies oksidą. Abu variantai pažeidžia suvirinimo siūlę. Deoksidacijos metu pridedami elementai su didesniu deguonies afiniškumu, pavyzdžiui, silicis, manganas arba aliuminis. Šie elementai iš karto suriša deguonį kaip kietus arba skystus oksidus. Dėl mažesnio tankio oksidai pakyla ir yra surenkami kaip šlakas. Taip pliene beveik nelieka laisvo deguonies.
Metalurginė reikšmė ir rizika suvirinant
Be pakankamos deoksidacijos stingimo metu susidaro dujų burbuliukai. Šios poros silpnina siūlę ir gali sukelti nesandarumą. Tuo pačiu metu susidaro kieti, trapūs oksido intarpai, kurie veikia kaip įpjovos ir mažina kietumą. Esant dinaminei apkrovai tokios siūlės lūžta anksčiau. Per daug deoksidatoriaus taip pat kenkia: silicis ar mangano perteklius struktūrą perkelia į didesnį kietumą ir gali skatinti karštuosius įtrūkimus.
Dirbtuvių praktika ir veiksmų nurodymai
Praktikai parenka papildomą medžiagą pagal pagrindinę medžiagą ir paviršių. Nelegiruotam plienui imama viela arba strypo elektrodas su pakankamu mangano ir silicio kiekiu (pvz., G3Si1 su 1,5 % Mn ir 0,8 % Si). Surūdijusiems arba apnašomis padengtiems lakštams padidinama deoksidacijos dalis arba siūlės briauna prieš tai nuvaloma mechaniškai. Šlakas turi būti visiškai pašalintas po kiekvieno sluoksnio keitimo, kad neįstrigtų oksidai.