Skrydžio laiko difrakcijos technika
Skrydžio laiko difrakcijos technika – tai ultragarsinis metodas, kuris difraktuoja garso bangas ties suvirinimo siūlių kraštais ir defektais. Jis matuoja įtrūkimo aukštį ir ilgį, matuodamas garso skrydžio laiką.
Fizikinis-cheminis veikimo mechanizmas
Skrydžio laiko difrakcijos technika naudoja garso difrakcijos reiškinį. Susilietus su suvirinimo siūlės kraštais ar defektais, pasikeičia garso kryptis ir greitis. Laikas, kurio garsui reikia nukeliauti nuo siųstuvo iki imtuvo, kinta priklausomai nuo defekto vietos ir dydžio.
Metalurginė svarba ir rizika suvirinant
Ši technika aptinka mikroskopinius įtrūkimus ar deformacijas suvirinimo siūlėse, kurie nėra matomi. Per didelis įtrūkimo aukštis ar ilgis gali sukelti šiukšlių susidarymą ir dėl to detalės gedimą. Skrydžio laiko difrakcija ypač svarbi didelių apkrovų taikymams, tokiems kaip mašinų gamyba ar aviacija.
Dirbtuvių praktika ir veiksmų instrukcijos
Norint taikyti skrydžio laiko difrakcijos techniką, reikia ultragarso aparato su atitinkama programine įranga. Garso siųstuvas dedamas ant suvirinimo siūlės, o imtuvas judinamas išilgai siūlės. Laikas matuojamas mikrosekundėmis. Įtrūkimo aukštis virš 0,5 mm arba įtrūkimo ilgis virš 1 cm yra kritinis ir rodo galimą gedimą.