Kietumo matavimas
Kietumo matavimas įspaudžia matavimo kūną apibrėžta jėga į medžiagos paviršių. Iš liekamojo įspaudo dydžio nustatoma kietumo vertė. Taip suvirinant atpažįstamas pavojingas sukietėjimas šilumos poveikio zonoje, rodantis trapų Martenzitasą.
Fizikinis-cheminis veikimo mechanizmas
Deimantinis arba kietlydinio kūnas įsiskverbia į paviršių veikiamas nustatytos bandymo jėgos. Medžiaga priešinasi įsiskverbimui plastiškai. Kuo kietesnė struktūra, tuo mažesnis lieka įspaudas. Suvirinant paprastai matuojama pagal Vickers (HV10). Šis metodas naudoja deimantinę piramidę ir 10 kilopondų bandymo jėgą. Išmatuota kietumo vertė gaunama tiesiogiai iš įspaudo įstrižainės ilgio. Be Vickers, įprasti ir Brinell bei Rockwell, bet suvirinimo siūlėms geriausiai tinka Vickers HV10, nes įspaudas lieka mažas ir gali būti tiksliai įdėtas į siaurą terminio poveikio zoną.
Metalurginė reikšmė ir rizika suvirinant
Po suvirinimo siūlė atvėsta. Per greitas aušinimas terminio poveikio zonoje sukuria kietą, linkusį įtrūkti martensitą. Kietumo bandymas atskleidžia tokias zonas. Vertės, didesnės nei 350 HV10, nelegiruotuose ir mažai legiruotuose plienuose laikomos kritinėmis. Ten gresia vandenilio sukelti šaltieji įtrūkimai. Per minkšta zona taip pat gali rodyti suminkštėjimą dėl atleidimo, ypač grūdintuose plienuose.
Dirbtuvių praktika ir veiksmų nurodymai
Suvirinimo kvalifikacijai pagal standartą tikrinami bent po trys įspaudai suvirinimo medžiagoje, terminio poveikio zonoje ir pagrindinėje medžiagoje. Paviršius turi būti lygiai nušlifuotas ir be zundo. Matavimo taškai yra nuo 0,5 iki 1 mm nuo lydymosi linijos. Jei kietumo vertė viršija leistiną ribą, suvirintojas turi padidinti šilumos įvedimą, pakelti išankstinio pašildymo temperatūrą arba atlikti terminį apdorojimą po suvirinimo. Tada vėl patikrinti.